Vieną ankstyvą rugpjūčio rytą vedžiojau savo šunelį įprastais takais. Kol lietuvių architektai dar nebuvo surentę savo absurdiško atsako Kazimiro Malevičiaus „Juodajam kvadratui“, abu su šuneliu mėgome skverelį prie prokuratūros. Ten auga žolė, kurią mėgsta parupšnoti ne tik mano keturkojis. Tą rytą, apie kurį rašau, skverelyje aptikome naujus „statinius“ - šūkiais apkarstytą kedofilų palapinę ir lauko tualetą. Šunelis ėmė pešioti žolę ir staiga iš palapinės pasigirdo sacharininis moteriškas balsas: „Štai ir žolelė pas mus saldesnė...“ Mes ten vaikštom jau penkerius metus, bet naktį skvere praleidusi Kauno ponia buvo įsitikinusi, kad skveras - jos.

Jonas Ūbis

Skaitykite daugiau