Europos šalių kino forumo „Scanorama“ metu, 2011 m. lapkričio 11–13 d. vyko Baltijos jūros regiono – Japonijos bendros gamybos forumas jauniesiems kino profesionalams. Renginio tikslas – atskleisti Baltijos jūros šalių ir Japonijos partnerystės bei bendros kino gamybos (koprodukcijos) galimybes.

Lietuvoje pirmieji bendros kino gamybos projektai buvo įgyvendinti apie 1995 m. (režisieriaus Šarūno Barto „Koridorius“, „Mūsų ne daug“). Nuo to laiko vis daugiau kino projektų plėtojama bendradarbiaujant su partneriais iš kitų šalių. Europoje daugiau nei 30% sukuriamų filmų yra koprodukcijos.

Bendros kino gamybos atveju prodiuseriai gali surinkti daugiau lėšų iš įvairių finansavimo šaltinių, o tai gali lemti geresnę projekto kokybę ir pritraukti daugiau žiūrovų. Tarptautinėse koprodukcijose išnaudojami kiekvieno prodiuserio ryšiai ne tik su nacionalinėmis finansavimo institucijomis, bet ir su filmo užsienio platintojais, transliuotojais, kurie gali ženkliai pagerinti filmo pristatymo galimybes. Bendros gamybos projektai turi žymiai daugiau potencialo tapti tarptautiniai nei tie, kurie orientuoti į nacionalinę tam tikros teritorijos auditoriją.

Apie koprodukcijos fenomeną Europoje ir pasaulyje kalbame su MEDIA Desk Lietuva svečiais, dalyvavusiais Baltijos jūros regiono – Japonijos koprodukcijos forume, Julienu Marechal (Europos prodiuserių klubas) iš Prancūzijos ir Cecilie Bolvinkel (Europos Dokumentikos tinklas) iš Danijos.

Julien Marechal atstovauja Europos prodiuserių klubui (EPC).

Europos prodiuserių klubas (EPC) – kas tai per organizacija? Kuo jos veikla svarbi?

Tai Europos prodiuserių asociacija, įkurta 1993 m., kurios tikslas – padėti nariams rasti informaciją ir partnerius projektams. Gilinamės į koprodukciją ir rengiame susitikimus, koprodukcijos forumus Europoje bei bendradarbiavimo forumus už Europos ribų: Brazilijoje, Kinijoje, Indijoje. Taip pat atliekame politinę misiją – pristatome savo narius Europos ir nacionalinėms institucijoms.

Kas, jūsų manymu, yra koprodukcija ir kaip ją pradėti bei įgyvendinti? Kas skatina imtis koprodukcijos? Ar visuomet bendra gamyba yra pozityvus veiksnys ?

Visų pirma, jūs turite žinoti, ar jūsų filmui reikia ko nors konkretaus: pavyzdžiui, italų aktoriaus, vokiečių režisieriaus, 3D grafikos kūrėjo iš Lenkijos – to, ko jūs negalite rasti savo šalyje. Be to, jei jūs žinote, kad savo šalyje gaunamo finansavimo neužtenka, kitus pinigus galite rasti ieškodami koprodiuserių. Jei esate užtikrintas savo projektu, sutinkant kitų tautybių prodiuserius atsiveria daug galimybių. Įgaunate progą atrasti naujus filmo įgyvendinimo sprendimus. Koprodukcija – tai galimybė dirbti su skirtingais žmonėmis įvairiose vietose. Koprodukcija visada yra pozityvus reiškinys, tačiau reikia turėti omenyje ir negatyvių faktorių riziką – autorinių teisių praradimą, komandos narių atsisakymą dirbti projekte.

Kokių „rūšių“ koprodukcijos forumai galimi geografine bei paskirties prasme?

Galimi įvairūs forumai, tačiau reikia žinoti, kur važiuoti atsižvelgiant į poreikius. Tarkim, ieškant Lietuvos prodiuserių, vykstame į „Scanoramą“. Tačiau mažiau progų juos sutikti, pavyzdžiui, Tesalonikuose. Todėl galvojant apie projektą ir apie tai, ko jums reikia, visų pirma pažvelkite į žemėlapį, pažiūrėkite, kas kuriuo metu kur vyksta. Pastaraisiais metais organizuojama vis daugiau ir daugiau koprodukcijos forumų visame pasaulyje, ne vien Europoje.

Koks ES programos MEDIA vaidmuo skatinant koprodukciją Europoje?

MEDIA programos vaidmuo koprodukcijai yra esminis: jos dėka yra įgyvendinama daugybė projektų, ji labai padeda kino profesionalams ieškoti sprendimų, vystyti gamybą, filmų platinimą, pardavimus. Sąlygos į ją kreiptis yra sudėtingos, nes reikia labai solidžios informacijos apie tai, ką jūs kaip paraiškovas darote. Tačiau besikreipiantiems labai svarbu atsakyti į visus klausimus, nes tai įrodo, kad viską apmąstėte. Programa yra parėmusi du mūsų koprodukcijos forumus 2011 metais. Esame kreipęsi ir dėl kelių projektų 2012 metams. Taip pat esame gavę finansavimą koprodukcijos forumams Japonijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Indijoje, Rusijoje. O su programa MEDIA INTERNATIONAL plėtojome mainų projektus.

Kokia koprodukcijos svarba tokioms mažoms kino rinkoms, kaip Lietuva?

Kiek žinau, kasmet Lietuvoje yra sukuriami 3-4 nauji filmai. Aktyvesnė koprodukcija padėtų lietuviams sutikti kolegas iš kitų šalių ir tapti mažumos prodiuseriais didesniuose projektuose. Nesu lietuvių kino gamybos specialistas, tačiau manau, kad būnant mažumos prodiuseriais galima tapti lengviau matomais ir pradėti uždirbti pinigus. Pavyzdžiui, yra 2-3 rumunų prodiuseriai, kurie atvykdavo į mūsų organizuojamus koprodukcijos forumus. Dabar, kai į mus kreipiasi ieškantys atstovų iš Rumunijos, aš visada žinau, kad galiu juos nurodyti.

Ką patartumėte Lietuvos prodiuseriams? Kaip pradėti ieškoti gamybos partnerių? Į ką kreipti dėmesį?

Tiems lietuvių prodiuseriams, kurie turi savo projektus, pasiūlyčiau pasiruošti atsakyti į kuo daugiau klausimų: koks jūsų biudžetas, kokie jūsų planai atrasti daugiau pinigų jūsų šalyje, meninis projekto aspektas (kas režisierius, ką jis yra sukūręs). Tačiau ne visi projektai yra tinkami koprodukcijai. Jei kūrėjai yra orientuoti į savo nacionalinę rinką ir sugeba parduoti filmą tarptautiniu mastu – jiems nereikia koprodiuserių. Lietuvos atveju, man regis, yra geriau rasti koprodiuserį, galintį pasidalinti finansavimo našta, nes valstybės teikiamos lėšos nėra didelės. Tačiau jei manote, kad projektas dėl galimos koprodukcijos taps nebe jūsų – atsisakykite partnerių.

Cecilie Bolvinkel – Europos dokumentikos tinklo (EDN) koordinatorė ir renginių prodiuserė.

Europos dokumentikos tinklas – kas tai? Kas priklauso šiam tinklui? Kaip į jį patekti?

Europos dokumentikos tinklas – tai narystės organizacija, kuriai priklauso apie 1000 narių iš viso pasaulio, daugiausiai iš Europos. Jos nariai – tai dokumentikos profesionalai. Mes jiems kuriame bendradarbiavimo tinklą, informacijos ir žinių mainus, organizuojame dirbtuves ir mokymus (beje, ne tik nariams, bet ir besidomintiems: visi turintys dokumentikos projektą gali teikti paraiškas dirbtuvėms, mokymams). Taip pat mes leidžiame „EDN finansinį vadovą“ kaip tyrimų ir informacijos priemonę.

Įvardinkite dokumentikos projektų finansavimo galimybes Europoje.

Tai sunkus klausimas. Tai kova, ypač turint omenyje formatą, su kuriuo mes dirbame – ilgus kūrybinės dokumentinius filmus. Finansavimo sąlygos yra vis sudėtingesnės. Dabar yra šiek tiek daugiau TV serialų, daugiau dokumentinių realybės dramų. Bet vis dar siekiame palaikyti kūrybinės dokumentikos liniją, supažindindami dokumentikos autorius su galimais finansuotojais, organizuodami susitikimus kūrėjams apie finansavimo galimybes.

Cecilie, organizuojate dokumentikos mokymus „Kertant sienas“ (angl. “Crossig borders”), skirtus Europos bei Azijos Ramiojo vandenyno regiono prodiuserių bendradarbiavimui. Papasakokite apie šį EDN projektą.

Tai visiškai nauja iniciatyva, organizuojama drauge su dokumentikos partneriais Vokietijoje ir trunkanti jau antrus metus. Tai trijų dalių mokymų programa, kurioje dalyvauja 15 su savo projektais iš Europos arba Azijos Ramiojo vandenyno regiono atkeliavusių dalyvių. Dirbtuvių metu jie vysto savo projektus, gauna informaciją apie abiejų regionų rinkas, orientuoja savo darbą į tarptautinę rinką ir auditoriją, kad jis būtų skirtas abiems regionams. Po galutinių dirbtuvių yra surengiama sesija, į kurią pakviečiami potencialūs finansuotojai iš abiejų regionų. Šiam projektui mes gauname ES programos MEDIA Mundus paramą.

Ar įmanoma Europos prodiuseriams rasti bendrų sąlyčio taškų su tokiomis atokiomis šalimis?

Taip, įmanoma. Ir nors šį projektą plėtojame tik antri metai, dalyviai liko labai patenkinti. Pernai buvome Kinijoje su kinietiškais projektais, o šiais metais dirbome Malaizijoje. Šios programos teigiamas bruožas yra tai, kad ne tik randamas finansavimas esamiems projektams, bet ir sutinkami potencialūs koprodukcijos partneriai ateities darbams.

Ar verta Europos prodiuseriams investuoti laiko bei pinigų, siekiant užmegzti bendradarbiavimą su tolimosiomis šalimis?

Tai priklauso nuo projekto. Galbūt kai kurie projektai vyksta, pavyzdžiui, Azijoje arba turi saitų su Azija. Kai filmuojama ten, labai paranku turėti vietinį patikėtinį, kuris padeda su leidimais, padeda suburti gerą komandą arba gauti rekomendacijų, su kuo dirbti.

Kuo jūsų projektas išsiskiria iš kitų MEDIA Mundus remtų iniciatyvų?

Jis skiriasi tuo, kad mūsų projektas yra skirtas tik dokumentikai. Ir tai ilga programa, kuri sutelkta į dokumentikos vystymą, kuriant tinklą ir keičiantis patirtimi tarp Europos ir Azijos bei reklamuojant Europos filmus Azijos rinkoms.

Kokia, jūsų manymu, tokių mokymų svarba audiovizualinėje industrijoje?

Labai svarbu, kad prodiuseriai ir režisieriai dalyvautų įvairiose programose, kad jie galėtų išrutulioti savo istorijas, kurios pasiektų kitus žmones, kad juos pasiektų kitoks požiūris į savo istoriją. Tam, kad jie pasinertų į koprodukcijos pasaulį, jie turi įgyti pagrindines žinias, kaip elgtis tarptautinėje koprodukcijos scenoje, kaip pateikti savo istoriją tarptautinei rinkai. Svarbus ir asmeninis kontaktas – dalyvaudami dirbtuvėse jie tai įgija.

Papasakokite apie kitas EDN vykdomas bei planuojamas iniciatyvas.

Be programos „Kertant sienas“ mes organizuojame ir kitas dirbtuves. Dvejas mūsų dirbtuves remia MEDIA programa: Tesalonikuose ir Portugalijoje. Tačiau tai trumpesnės programos. Dar turime internetinę programą, kurią vykdant viskas vyksta video konferencijų patalpoje. Turime 4 projektus, su kuriais dirba 4 ekspertai. Tai keli nauji mūsų darbai. Taip pat norėtume surengti daugiau seminarų su išskirtiniu dėmesiu tam tikroms temoms. Šiemet pradėjome „Trailer“ seminarą, kurio metu kreipiamės į įvairias Europos organizacijas, ieškodami dalyvių su projektais, kurie galėtų per 3 dirbtuvių dienas sukurti būsimo projekto reklaminį klipuką.