Pokalbis pagal parodos „Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų“ katalogo tekstą „Apie post-posovietinį meną, menininkus ir žiūrovus“.

Monika Krikštopaitytė: Norėčiau pradėti mūsų pokalbį vienu kasdienio gyvenimo pastebėjimu. Gaminu vakarienę savo namuose Dubajuje, fone BBC televizijos vakaro žinios (tikras atsitikimas). Staiga girdžiu: „Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas po apkaltos proceso nušalintas. Toks atvejis Europos šalyse yra pirmas.“ Mano kambario draugės klausia: „Monika, tai šita tavo šalis?“. Bandžiau jas įtikinti, kad tai nėra normalu, retai pasitaiko. Tačiau jos tik mandagiai linkčiojo. Dabar didžiuojuosi, kad mūsų prezidentė yra moteris. Be abejo, svarbiausia tai, kad ji - savo srities specialistė ir kelia pasitikėjimą. Mano supratimu, šie du pavyzdžiai rodo, kad Lietuvai būdingas tam tikras svingo elementas tarp kraštutinumų. Kažką panašaus jaučiu ir galvodama apie Šiuolaikinio meno centro veiklą - tai tampa savos chebrytės klubeliu, tai rodo Redą Diržį, tai vėl - siunčia tos chebrytės atstovą Darių Mikšį į Venecijos bienalę... Ar sutiktumėte, kad „normalybė“ gali būti tinkamas terminas nusakyti pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio meno Lietuvoje modus vivendi?

Kęstutis Šapoka: Norėjau visa tai tiesiog stebėti iš šalies, per saugų ir patogų atstumą ir nekvaršinti sau galvos visomis tomis peripetijomis, bet, Monika, vis tiek sugebėjai išprovokuoti, įvelti.

Sakai, siunčia savo chebrytės atstovą... Puiku. Tegul žmogus nuvažiuoja į Veneciją, pamatys kanalus, gondolas. Nors Darius Mikšys - tai tik vardas ir pavardė, fikcija - Raimundo Malašausko kartu su Valentinu Klimašausku (pasiskolinu sparnuotą frazę) išperstas „debesėlis“ (neabejoju, kad jam bus sukurtas labai solidus institucinis, „bienalinis“ apvalkalas).

Manau, kad mes dar esame per šūvio atstumą nuo normalybės. Kita vertus, juokinga (nors iš tiesų visai nejuokinga), kad ŠMC nuoširdžiai tiki esąs „kokybės filtras“ ir tiesiog „atsijoja pelus nuo grūdų“. Aišku, čia tik mums atrodo, kad yra kažkokios chebrytės, kad proteguojamas savas ratelis. Iš tiesų, kaip skaičiau kažkuriame iš solidžių ŠMC leidinių, ši institucija yra taip toli pažengusi ir taip aplenkusi provincialų Lietuvos laiką, kad mes tiesiog dar neperprantame jų švietėjiškos veiklos užmojų ir vertės. Tai gali būti ir tiesa.

Laima Kreivytė: Keistas klausimas. Toji „normalybė“, matyt, visuomet yra tik siekiamybė. Tiesiog „normalumo“ diskursas iš kultūrinės ir socialinės srities persikėlė į politikos ir seksualumo. Dešimtojo dešimtmečio „norma“ buvo siekiamybė, o 2000-2010 m. kalbama apie nukrypimus nuo normos. Tačiau bet koks ryškesnis „nenormalumas“ tampa cenzūros objektu.

ŠMC dešimtmečio parodoje eksponuojamos Akvilės Anglickaitės ir Ugniaus Gelgudos fotografijos, kurias cenzūravo valstybinės ir kultūrinės įstaigos. Tačiau čia nėra Artūro Railos darbo „Mes arba niekas“, kurį cenzūravo ŠMC. Menas prasideda ten, kur baigiasi normos. Didžioji šiuolaikinio meno produkcijos dalis yra nenormali, nes trina fantazijos ir realybės, radikalumo ir nelegalumo ribas. Pridurčiau štai ką - šiuolaikinis menas Lietuvoje tebėra marginalija kultūros politikos, finansavimo ir visuomenės dalyvavimo jame požiūriais. O ŠMC eksponuojamas institucinis praėjusio dešimtmečio dailės variantas yra net per daug oficialus, paliekantis už skliaustų su centro veikla ir veikėjais nesusijusias marginalijas.

Skaitykite daugiau