VILNIAUS VEIDAI

Fotografija

Aleksandra Jacovskytė visiems žinoma pirmiausia kaip teatro dailininkė. Niekada nebuvusi arši karjeristė, dailininkė ramiai fotografuoja, nesiekdama pripažinimo, jaučianti satisfakciją pačiame kūrybos procese. Menininkės fotografijas galima labai aiškiai skirti į dvi grupes: miestas ir žmonės. Arba paprasčiau sakant – žmonės mieste. Dvigubas miesto veidas, kurį matai menininkės nuotraukose.

Vilnius – gimtasis Aleksandros miestas. Meilė jam ir žmonėms, kurie jame gyveno, meilė išnykusiems miesto kampeliams. Perfrazuodama Anri Bordo posakį,"Peizažas yra meilės objektas“, A.Jacovskytė galėtų sakyti: „Miestas -mano meilės objektas“.

„Ha'Gaon mi'Vilna” – Vilniaus Genijus. XVIII a. jį nutvieskus Elijahu aureolei, Vilnius tapo dvasiniu centru ir pavadintas Lietuvos Jeruzale. Įkvėpti šio filosofo, žydai Lietuvoje sukūrė turtingą ir įvairią kultūrą. Baisūs išbandymai, tekę Vilniui, paliko žaizdas, kurių neužgydys laikas. A.Jacovskytės fotografijose Vilnius 1964-1968 metais jau kitoks. Senamiesčio žydų geto teritorija visiškai sugriauta, jo gyventojai žydai išžudyti.Vilnius, kuriame buvo 90 sinagogų bei maldos namų, ištuštėjęs. Nuotraukose žmonės vaikšto kaip statistai tarp dekoracijų.

Kompozicijoje daug detalių, jos visos svarbios, bet vaizdas nesubyra į smulkmę, miesto eksterjeras yra visavertis veikėjas. Fotografuojama tik tuomet, kai akis užčiuopia visumą. Jokio dirbtinumo, jokios vaidybos. Nuotraukos tampa dokumentika, bet sterilus reportažiškumas A.Jacovskytei yra svetimas.

Toks neatsitiktinio atsitiktinumo dualizmas A.Jacovskytės fotografijose primena neorealistinių itališkų filmų kadrus: ryški šviesokaita, ideali kompozicija, veidus modeliuoja šviesa, bet aktoriai neprofesionalai, ir eksterjeras yra visur, kur kuriama, o interjeras/dekoracijos sąmoningai nekeičiami. Viskas tinka ir viskas pritaikoma. Fotografijos - lyg ilgos, tylios scenos be aktyvaus veiksmo, dialogų. Spalvotas monochrominis Michelangelo Antonioni filmas.

Bėgant laikui šios nuotraukos įgijo dar didesnę vertę – daug fotografuotų žmonių nebėra, nebėra nė buvusio miesto. Nuotraukose išliko Vilniaus nuotaika, pažįstamų veidų šypsenos ar rimtis, išnykusios vietos, primiršti architektūros fragmentai. Labai gerai, kad kiekviena fotografija detaliai aprašyta: veidai,datos, vietos. Vilniaus daugiatautiškumas akivaizdus.

Sąlytis su senąja, negrįžtamai nykstančia Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės architektūra, kaimynais – kitų tautų žmonėmis, su kuriais kadais taikiai gyveno žydų tauta, vos juntamas praradimo skausmas – visa tai matome menininkės darbuose.

Techninės specifikacijos

• 40 fotografijų, formatas: A3 (30x45 cm)

• Atspaustos ant aliuminio kompozito plokštės (3 mm), laminuotos, kiekviena fotografija turi pakabinimo profilį

• Parengta transpotavimui: 2 medinės dėžės po 20 fotografijų

Papildomos ekspozicinės galimybes:

• 24 įrėmintos fotografijos, formatas : 32x32 cm

• 147 fotografijos ant 20 kartono plokščių, formatas : 40x120 cm (7-8 fotografijos ant kiekvienos plokštės)

Parodos pristatymas lietuvių k.

Parodos pristatymas anglų k.

Parodos pristatymas prancūzų k.