Svajonė ir Pauliaus Stanikai gyvena ir dirba Paryžiuje. Menininkai sėkmingai rengia solo parodas ir dalyvauja rimtuose meno renginiuose visame pasaulyje (Venecijos, Liverpulio, Beijing bienalėse etc.).

Pastaruoju metu jie sėkmingai užkariauja Kinijos meno pasaulio erdves. Šiuo metu jų paroda vyksta vienoje garsiausių Kinijos galerijų “Other Gallery”, kuri turi patalpas Šanchajuje, Pekine ir Wngzu. Jie jau sulaukė pasiūlymų daryti parodas Pekine ir Šanchajaus šiuolaikinio meno muziejuje. Didelę darbų dalį įsigijo naujai statomas privatus šiuolaikinio meno muziejus, kuris bus atidarytas 2012 m.

Menininkai kuria kompleksines instaliacijas in situ iš piešinių, fotografijų, skulptūrų, video, tekstų, rastų arba įsigytų (dažnai atspindinčių šalies, kurioje instaliuojami kūriniai, specifiką) objektų, šviesos ir garso sąveikos erdvėje, vengdami kokio nors vieno apibrėžto stiliaus konvencijų.

Koncepcijos prasme Svajonė ir Paulius Stanikai visada dirba balansuodami tarp masinių, atkeliavusių iš medijų ir subjektyvių vaizdinių, kičo ir tūkstantmečius skaičiuojančių bendrakultūrinių simbolių, simuliacijos ir nuoširdumo, anekdoto ir epo, „grynosios estetikos“ ir ideologijos, parodijos ir tragizmo (vis dėlto kiek labiau krypdami į pastarąjį), sugebėdami asociatyviai atrasti tokius estetinius ir etinius derinius, kurie, vienok, netampa deklaratyviais, didaktiškais.

Stanikų parodose į visumą sugula daugybė formalių ir konceptualių lygmenų, apjungiančių ne tik objektinius\medijų, tačiau ir istorinius, bendrakultūrinius ir autobiografinius sandus (Stanikų fotografijos ir video dažnai atspindi ir jų asmeninį, autobiografinį erdvėlaikį). Ir tokiu būdu instaliacijų „epinė“ logika, struktūra ir gylis, jungdamasis su asmenine patirtimi, tam tikra prasme tampa artimas tokiems epochiniams daugiaprasmiams kūriniams, kaip, pavyzdžiui, Dantės „Dieviškoji komedija“, François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“ arba savo meta-simboliniu pobūdžiu daugiaprasmiškai apeliuoja į šiuolaikines „Permainų knygos“ versijas, dažnai adaptuojamas pagal rinkos ir vartotojų poreikius.

Ir nors Stanikų kūryboje ikonografiškai svarbiausias yra (dažniausiai pačių menininkų) kūnas ir desadiškai drastiškas, sumaišantis į bendrą makabrišką visumą vyriškąjį ir moteriškąjį tapatumą (arba In ir Jan platesne prasme) kūniškumas, vis dėlto menininkų kūrinių prasminė ženklų, simbolių, metaforų energetika galėtų būti traktuojama kaip išskleista sielos, kurioje grumiasi daugybė gėrio ir blogio apraiškų, dialektika.

Šią parodą, pavadintą „Altoriai“ Stanikai taip pat audžia iš renesansiškai didingų (ir tuo pačiu kreipiančių į šiandieną) piešinių, vizualius paradoksus ekploatuojančių fotografijų, autobiografiškai kliedesinio video filmo „Inferno“ ir šias medijas apjungiančių ar, priešingai, ištirpinančių viena kitoje rastų\įsigytų, objektų. Vizualus parodos „kodas“ yra monochrominis, tarsi užuomina į „altorių“ (sakralinės) sąvokos semantiką, susijusią su įvairiomis socio-kultūrinėmis apeigomis nuo vestuvių iki laidotuvių etc., kuriose juodos ir\ar baltos spalvų krūvis yra svarbus. Paroda šia prasme apeliuoja ir į totalų šiuolaikinio pasaulio suprekinimą, kuriame kokios nors vitrinos su artefaktais tapma šiandieninių globalių socio-kultūrinių ritualų šerdimi.

Taigi, paradoksaliai eksploatuodami bendrakultūrinę kūno ir sielos priešpriešą, Stanikai aktyvuoja ir rekonstruoja subjektyvias ir kolektyvines archetipines mitologemas, tačiau, dirbdami ryškiu reklaminiu stiliumi, kartu kalba ir apie prasminių, simbolinių sistemų ir mąstymo, tikėjimo, savi-įprasminimo, archetipų, savasties transformacijas ir paradoksus šiandieniniame pasaulyje.