Šeštadienį pereisime prie žiemos laiko. Sako, kad prie gyvenimo prisidės viena papildoma valanda. Siūlau ją skirti naujam „Kino“ žurnalui.

Mokslininkai įrodė, kad mąstymas prailgina sąmoningą gyvenimą. Tai dar viena priežastis skaityti „Kiną“. Dalies jo straipsnių atsiradimą paskatino Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Manau, kad dokumentinis kinas - vienas paskutiniųjų mąstančių ir popsui nepasiduodančių kinematografininkų bastionų. Dokumentiniame kine vis dar kyla naujų idėjų, vyksta naujų formų ir temų paieškos. Tuo įsitikinsite perskaitę interviu su dviem šiuometinio VDFF svečiais - prancūzu Nicolas Philibert'u (kalbėjosi Jurga Stakėnaitė) ir lenku Pawełu Łozińskiu (kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis). Kūrėjų požiūris į dokumentinį kiną, beje, kardinaliai skiriasi. Philibert'as: „Mano filmai kuriami ne tam, kad perduotų kažkokią svarbią žinią. Todėl ir meninė išraiška netarnauja iš anksto sugalvotam sumanymui.“ Łozińskis: „Dažnai turiu sumanymą, svarstau apie jį ir galiausiai nusprendžiu, kad iš tikrųjų taip ir nežinau, apie ką turėtų būti filmas. Galima nufilmuoti žmogų, užfiksuoti kokią nors situaciją, tik kas paskui?“

Jonas Ūbis

Skaitykite daugiau