Kaip gražu miške
Rytai traukia Vakarus jau ne pirmą šimtmetį. Reguliariai mus užlieja vis naujos susižavėjimo Rytų kultūra ir išmintimi bangos.
Vieną ankstyvųjų parodė Mike’as Leigh filme „Aukštyn kojom“. Šiek tiek vėlesnę Andrejus Belas aprašė romane „Peterburgas“. Mus vis dar neša ta, kuri pakilo kartu su 7-ojo dešimtmečio maištininkais. Paskutiniais dešimtmečiais susižavėjimą Rytais, be abejo, skatina ir išpopuliarėjęs Azijos kinas, ir vis labiau prieinamos turistinės kelionės į tolimus kraštus. Alternatyvos Rytams ir budizmui horizonte kol kas nematyti, juk islamas labiau baugina nei keri. Todėl ir traukia pulkai nusivylusiųjų vartotojiška Vakarų civilizacija į Rytų Aziją. Ieškoti egzotikos, išminties, prasmingų pokyčių, kurie pagaliau leis tapti savimi. Tas keliones dabar apdainuoja ir spalvoti žurnalai, ir masinio vartojimo knygos. Neatsitiktinai viena populiariausių tapo Elisabeth Gilbert „Valgyk, melskis, mylėk“ apie nusivylusią keturiasdešimtmetę amerikietę, kažkur Indonezijoje pagaliau suradusią sielos ramybę ir gyvenimo meilę. Knygos ekranizacija pasirodys netrukus. Atrodytų, visos tos egzotiškos kelionės, ezoteriškos prekės, smilkalai ir kitokia (taip pat ir intelektualinė) atributika tapo tokia banalybe, kad gali sukelti tik ironišką šypseną. Pasirodo, klydau. Mario Martinsono filmas „Amaya“ (Honkongas, Latvija, 2010) įrodo, kad tai vis aktualu.
Živilė Pipinytė