Lietuvos kultūros internacionalizacija nuo 1990 m. iki nūdienos

Europietiškojo kultūrinio tapatumo paieškos kiekvieną tyrinėtoją, išsikėlusį šį nelengvą tikslą, įpareigoja išanalizuoti bendrosios kultūros erdvės formavimosi Europos Sąjungoje procesus, atlikti skirtingų šalių kultūros sektorių administravimo sistemų lyginamąją analizę, įvertinti įvairių socialinės ekonominės raidos veiksnių poveikį kultūros sektoriui, išnagrinėti nevyriausybinio sektoriaus vaidmenį, išanalizuoti kultūros politikos Lietuvoje rengimo ir įgyvendinimo praktiką, ieškoti vadybos sprendimų, skirtų harmonizuoti kultūros sektoriuje vykstančius procesus. Pastarieji uždaviniai mus norom nenorom priveda prie ištakų: SSRS kultūros valdymo modelio subyrėjimo ir naujo, nepriklausomo modelio poreikio.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais, svarbiausi kultūros uždaviniai buvo siejami su teisinės bazės sukūrimu kultūros sektoriui, valstybės vaidmens kultūrai permąstymu ir kultūros veiklų administravimo decentralizavimu, naujo tipo kultūros įstaigų steigimu (skvotų pavertimu kultūros įstaigomis, meno inkubatoriais, „fabrikais“), visuomeninių organizacijų vaidmens kultūros plėtrai peržiūra, kultūros ekspertavimo aspektais ir nevyriausybinio sektoriaus vaidmens stiprinimo problemomis.

Vienas iš svarbesnių ir ambicingesnių uždavinių buvo kultūros sektoriaus administravimo decentralizavimas. Viena vertus, turėta omenyje teritorinį kultūros operatorių veiklos koordinavimą. Kita vertus, sprendimų priėmimo lygmeniu decentralizavimas įsivaizduotas kaip pagarsėjęs britų rankos atstumo valdymo principas. Kaip decentralizuoto valdymo prototipas atsirado Kultūros ir sporto (vėliau tik kultūros) rėmimo fondas, Spaudos, radijo ir televizijos paramos fondas ir pan.

Tačiau realybėje rankos atstumas dažniausiai pavirsdavo nukreipto smiliaus gestu. Pasak serbo kultūrologijos profesoriaus Dragano Klaičo, klaida buvo padaryta iš pat pradžių, nesukuriant ryžtingo decentralizavimo. Šiandien skelbiami menų rinkos tyrimai kaip tik ir kalba apie galimybės tiesiogiai padėti, subsidijuoti kultūros sektoriaus subjektus stoką.

Gal šiandien ir paradoksalu, bet tikruoju Lietuvos kultūros pažangos žadintoju ir jos įžengimo į Europos kultūros erdvę skatintoju tapo „amerikietiškasis“ Atviros Lietuvos fondas (įkurtas JAV filantropo George Soroso iniciatyva), sietinas su Lietuvos leidybos renesansu, scenos ir vizualiųjų menų bei medijų meno suklestėjimu. Vykdytų programų ir projektų pagrindu ALF vienas ar kartu su partneriais įsteigė 22 savarankiškas nevyriausybines organizacijas ar padalinius, įsitraukusius į kitų organizacijų struktūrą. Viešųjų įstaigų (ŠMC, Muzikos informacijos, Dailės informacijos bei Teatro ir kino informacijos ir edukacijos bei kitų informacijos centrų atsiradimas – tiesioginis šio fondo liudijimas). Apie 2002-2005 m. dauguma ALF programų buvo uždarytos.

Naujos gyvybės Lietuvos scenos menui suteikė Lietuvos kultūros operatorių bendradarbiavimas su amerikiečių prodiuseriais, tiek Jaunimo teatro gastrolių metu talkinusiu lietuvių kilmės Arūnu Čiuberkiu, tiek čikagiečiu Bernardu Sahlinsu (žymus amerikiečių prodiuseris ir dramaturgas).

Pirmasis LIFE (Lietuvos tarptautinis teatro festivalis) įvyko 1993 m. Festivalio direktorė – teatro kritikė Rūta Vanagaitė. Festivalį rėmė Lietuvos kultūros ministerija, Atviros Lietuvos fondas, kitos NVO ir privačios įmonės. LIFE – ir Eimunto Nekrošiaus spektaklių A. Puškino „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (1994), A. Čechovo „Trys seserys“ (1995), K. Antanėlio, S.Gedos „Meilė ir mirtis Verenoje“ (1996) prodiuseris.

Dar vienas svarbus Lietuvos scenos menų iškilimo į tarptautinį lygį įvykis buvo festivalis „Kaitos taškas“, kuris taipogi sietinas su Atviros Lietuvos fondu.

ALF pradėjo savo veiklą 1990 m. spalio mėn. kaip nepriklausoma nepelno NVO, kurios pagrindinis tikslas buvo remti atviros, demokratinės, pilietinės visuomenės kūrimąsi pereinamuoju laikotarpiu. 1995–1999 m. ALF Atlikėjų meno programos koordinatore dirbo Elona Bajorinienė, kuri 1999–2003 m. buvo šio fondo Kultūros programų direktorė.

Taip gimė tarptautiniai festivaliai: kino – „Įamžintas laikas“ (1995 m.), teatro – „Kaitos taškas“ (1996 m.), muzikos – „Musica Ficta“ (1997 m.) ir daugybė kitų. Deja, pastarojo meto virtualioji erdvė jau nebesuteikia pernelyg daug informacijos apie šiuos renginius.

Tad galima būtų teigti, kad Lietuvos kultūros internacionalizacijai pirmiausią ir svariausią įtaką padarė JAV parama. Apie tai netgi apgintas magistro darbas Niujorko universitete „George Soroso fondas ir jo įtaka šiuolaikinio Lietuvos teatro plėtrai“ (I. Alperytė). (George Soros Foundation and Its Impact on the Development of Contemporary Lithuanian Theatre, 1998). (http://neumann.hec.ca/artsmanagement/aimac/en/helsinki/abstracts.htm)

Kita Lietuvos kultūros internacionalizacijos (europeizacijos?) banga sietina su „kultūros industrijų“ idėjos importu į Lietuvą 2002-2003 m., kai „Radisson SAS“ viešbučio salėje įvyko konferencija, kurią parėmė ir vėl tas pats ALF bei Britų Taryba. Apie šį įvykį daugiau informacijos galima rasti V. Jauniškio publikacijoje (http://www.balsas.lt/naujiena/275536/vaidas-jauniskis-kurybine-industrija-lietuvoje-uzdirba-milijardus-ir-gali-uzdirbti-dar-daugiau/rubrika:naujienos-projektai-projektuarchyvas-archyvas_2003-2006).

Didžiausias lūžis įvyksta uždarius kaip savo misiją atlikusį ALF ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą.

2004 m. rugsėjį sukaukia „Sirenos“, teatro festivalis, kuris labiausiai siejamas su Oskaro Koršunovo ir jo teatro vardu. Lietuvą festivalio dėka pasiekia tokie vardai, kaip kultinio lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio bei kitų Berlyno, Avinjono festivalių favoritų (A. Schillingo, R. Castelucci, latvio A. Hermanio ir daugybės kitų). Randasi ir kiti ženklūs projektai – festivalis „Gaida“, „Naujojo šokio festivalis“ ir pan.

Kita svarbi įtaka – UNESCO atstovybė Lietuvoje. 1991 m. spalio 7 d. tapusi Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) nare, Lietuva aktyviai dalyvauja UNESCO veikloje. Po UNESCO vėliava buvo įsteigta Vilniaus dailės akademijos kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra. UNESCO 30-oji Pasaulio paveldo sesija įvyko Vilniuje 2006 m.

Dar viena organizacija, be kurios neįmanomas Lietuvos žengimas į tarptautinę erdvę yra Baltijos Asamblėja. Tai Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos parlamentų bendradarbiavimo tarptautinė organizacija, sudaryta remiantis Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos Aukščiausiųjų Tarybų narių 1990 m. gruodžio 1 d. Vilniuje priimtu bendru sprendimu. Nuolatos veikiantis Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas apdovanoja svariausią indėlį į Lietuvos kultūrą.

Svarbus ir prisimintinas ir VšĮ „Lietuvos institutas“, kurio pagrindinė misija – Lietuvos kultūros, švietimo ir kitų sričių sklaida užsienyje (įsteigtas 2001m.). 2008-aisiais įstaigos pagrindu įkurtas Tarptautinis kultūros programų centras, kuris vėliau transformavosi į Europos kultūros programų centrą. Jo pagrindinis įnašas į Lietuvos kultūros internacionalizaciją buvo programos „Culture 2007-2013“ kuravimas, taip pat Europos kultūrinio dialogo metų organizavimas Lietuvoje.

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos kultūros laukas akcentuoja europietiškojo dėmens vaidmenį. Pagrindiniai tarptautinio bendradarbiavimo žaidėjai – Kultūros ministerija, Užsienio reikalų ministerija, užsienio šalių ambasados ir kultūros atašė (pastarieji nuo 2001 m.), o taip pat institutai, atsakingi už įvairių kultūrų sklaidą Lietuvoje – Lenkų institutas, Šiaurės šalių ministrų biuras, Italijos institutas, Prancūzų kultūros centras, Britų taryba, Goethe institutas ir pan.

Pradedant nuo 1991 m., Lietuvos vyriausybė pasirašė apie 30 tarpvyriausybinių sutarčių kultūrinio bendradarbiavimo srityje, pirmiausia, su kaimynėmis Latvija ir Estija, o taip pat Lenkija, Rusija, Ukraina, Baltarusija ir pan. Atašė dirba Prancūzijoje, Šiaurės šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, o taip pat Europos Komisijoje Briuselyje.

Aukštosioms mokykloms išplaukti į tarptautinius vandenis padėjo tarptautinių švietimo mainų programos (Socrates, Erasmus, Comenius). Nemažą vaidmenį tarptautiniame kultūriniame bendradarbiavime suvaidino ir INTERREG programa, padėjusi nemaža nuveikti plėtojant kultūrą be sienų.

2003 m. Lietuvos Vyriausybė paskelbė Lietuvos Tūkstantmečio paminėjimo programą (įgyvendinta 2009 m.). Tais pačiais 2009 m. Klaipėda buvo Europos miestas, kuriame vyko 46-asis festivalis. Jame dalyvavo daugiau nei 5 tūkstančiai dalyvių iš 20 Europos šalių.

Bene didžiausias pastarojo dvidešimtmečio įvykis buvo Vilniaus paskelbimas Europos kultūros sostine (2009). Tai iš tiesų savo mastu ir svarba buvo bene svarbiausia Lietuvos kultūros manifestacija tarptautinėje arenoje. Apie 100 projektų ir daugiau nei 1500 kultūros ir meno renginių pritraukė 1.5 milijono lankytojų iš Lietuvos ir svetur. Projektą stebėjo 400 užsienio žiniasklaidos atstovų. Lietuvos vyriausybė ir Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 34 milijonus litų šiam įvykiui finansuoti.

Pasakytina, kad nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo ramstis buvo ryšiai tarp Baltijos ir Šiaurės šalių. Padedant Norvegijos finansavimo mechanizmui bei Europos ekonominės erdvės (EEA) paramai, 2009-2010 m. įkuriama Nidos meno kolonija, tarptautinis meno, edukacijos ir rezidencijų centras. Tikimasi, jog ji dar labiau paskatins kultūrinius mainus tarp Lietuvos ir užsienio menininkų.

Dar viena opi problema – kūrybinių sąjungų misijos ir veiklų peržiūrėjimas.

Šiuo metu bene aktualiausias Lietuvos kultūros raidai veiksnys yra masinė gyventojų migracija. Pasak statistikų, išvykusiųjų skaičius labai išaugo, Lietuvai įstojus į ES. 2004-2006 m., atsivėrus Didžiosios Britanijos, Airijos, Švedijos, o vėliau Norvegijos, Ispanijos darbo rinkoms, praradome apie pusę milijono gyventojų. Į šį faktą galima žvelgti ne tik kaip į praradimą, bet ir kaip meninio elito savirealizacijos svetur galimybę, o taip pat – globaliojo kaimelio (McLuhanas) kultūros praturtinimo lietuviškuoju kultūros produktu faktą.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija yra iškėlusi penkis strateginius tikslus 2011-2013 mm. laikotarpiui:

1) KŪRYBINGUMAS;

2) ATMINTIS;

3) ŽINIOS;

4) PRIEINAMUMAS ir DALYVAVIMAS;

5) SĄLYGOS

(http://www.lrkm.lt/go.php/lit/Veiklos_planai/280/3/186)

Šie strateginiai tikslai iš esmės atspindi Lietuvos narystės ES kryptis kultūros srityje ir teikia vilčių, kad atgautos Nepriklausomybės metais pradėti projektai nenutrūks ir prisidės prie tolesnės mūsų šalies kultūros plėtros tarptautiniu mastu. Verta prisiminti visus užsienio partnerius, kurie prie šių procesų prisidėjo ir leido nepriklausomai jaunai Lietuvos kultūrai skleistis.

Dr. Irena Alperytė