Atmintis ir kinas

Nespalvota filmo juosta. Statiška kamera, vidutinis planas. Gyvenamasis kambarys, du žmonės sėdi prie balta staltiese užtiesto stalo. Antrame plane - langas užtrauktomis užuolaidomis. Kadro kairėje Jeanas Eustache'as, dešinėje - jo garbaus amžiaus močiutė. Ant stalo truputį nugertas viskio butelis ir dvi stiklinės. Močiutės stiklinė beveik tuščia. Pokalbis (filmas) trunka jau gerą valandą.

Jean Eustache: Močiute, papasakokite daugiau apie savo antrą sūnų.

Močiutė: Antrą ar trečią? Kaip sakiau, jis mirė nepraėjus nė metams po pirmojo mirties. Jis susirgo ir todėl negalėjome kraustytis. Laukėme, kol pasveiks. Kai atrodė, kad jam pagerėjo, susikrovėme daiktus ir išvykome. Tačiau kelionė jam buvo per sunki. Palaidojome. Nuvykus į naujus namus...

Filmo operatorius: Juosta beveik baigėsi!

Jean Eustache: Močiute, nebekalbėkite, palaukite. Keisime juostą.

Vidutinis planas keičiamas ypač stambiu Eustache'o močiutės veido planu. Matome jos klaidžiojančias akis, o už kadro girdime Jeaną Eustache'ą ir operatorių, tyliai besiginčijančius dėl paskutinės juostos.

Trisdešimties sekundžių pauzė.

Antologijos filmų archyvas, 2010 lapkričio 12 d., Jeano Eustache'o filmo „Numeris nulis“ („Numero Zero“, 1971) peržiūra. Asmeniškiausias Eustache'o filmas buvo rastas 2003 metais, iki tol niekur nerodytas. Dialogą cituoju iš atminties.

Lukas Brašiškis

Skaitykite daugiau