Praėjusį sekmadienį Soeste, Hilton Royal Parc Soestduinen (viešbutyje ir konferencijų centre) įvyko lietuvių dailininkų parodos „KUNSTENAARS UIT LITOUWEN“ (Menininkai iš Lietuvos) atidarymas. Parodoje dalyvauja menininkai A. Aliukas, A.Kašauskas, A.Pakalka, R.Gaižauskaitė, R. Grikšaitė, R. Žebenka.

Parodą atidarė Lietuvos Respublikos ambasadorius Vaidotas Verba. Svečius ir susirinkusius pasveikino Flamandu vyriausybes Hagoje atstovas Filip D‘have.

Šios kultūrinės popietės metu vyko ir romantines muzikos koncertas. Koncerte dalyvavo lietuvių pianistė Šviesė Čepliauskaitė, flamandų dainininkė Cristel De Meulder ir poetė Beatrijs van Craenenbroeck. Koncerto programoje skambejo Lodewijk Mortelmans (1868-1952) dainos, flamandų klasiko Anton van Wilderode (1918-1998) eilės bei F. Šopeno, F. Listo, o taipogi ir lietuvių kompozitorių, Z. Bružaitės ir J. Gaižausko kūriniai.

Į šią popietę, koncertą ir parodą susirinko apie 70 žmonių. Jų tarpe buvo Olandijoje gyvenančių flamandų ir lietuvių.

Dalyviai: Arturas Aliukas, Rima Gaižauskaitė, Raimonda Grikšaitė, Arvydas Kašauskas, Arvydas Pakalka, Rimgaudas Žebenka

Rėmėjas: Flamandų vyriausybė, LR ambasada, The Initiator & Company, STORMVOGEL, Ad Rem Transport

Olandų (o turbūt ne tik jų) žiūrovams pristatomi šeši viduriniosios kartos lietuvių menininkai – tapytojai ir grafikai. Kiekvienas iš šių dailininkų pasižymi individualia, per metus patikrinta ir profesionaliai ištobulinta raiška. Tuo pačiu juos visus jungia bendrosios estetinės vertybės, tam tikri pasaulėžiūriniai taškai – visų pirma pasikliovimas imanentinėmis meno galiomis bei tikėjimas klasikiniais kriterijais pagrįstos dailės kaip tam tikros alternatyvos buvimu.

A. Aliukas yra klasikinės estetikos žinovas. Puikiai įvaldytos tapybinės technikos pagalba jis kuria harmoningą, grožio ir gėrio kupiną pasaulį. Tai trapaus, tarytum dramblio kaulo bokšte ant stiklo kalno uždaryto idealo vizija. Tą idealą perteikia renesansinės moterys, spalvingos peteliškės, trapios ir, atrodo, iš paveikslo savo aromatais netrukus padvelksiančios gėlės – puošniausiais žiedais bei žiedynais apsipylę augalai. A.Aliuko tapybinis pasaulis yra ornamentuotas. Ornamentais čia paversta (lyg mostelėjus burtininko lazdele) beveik viskas – atpažįstami daiktai, fonai, juos puošiantys raštai ir motyvai. Ornamentų dėka dailininkas priverčia patikėti regis neįtikinamo – jokiomis negerovėmis nepasižyminčio pasaulio tikrumu.

R. Gaižauskaitė kuria naudodama juodas linijas ir baltas dėmes. Arba atvirkščiai – juodas dėmes ir baltas linijas. Esmė slypi tame, kad menininkė yra grafikė su tapybine prigimtimi. Nors ir naudoja tipišką grafinę išraiškos priemonę – juodą liniją, tačiau ją išnaudoja įvairiapusiškai ir maksimaliai turtingai. (Kaip sudėtingą kūrinį styginiams grojantis smuiko meistras). Vienur linija juvelyriškai plona kaip voratinklio siūlelis, kitur – tapybiškai stora, kaip gili, kūrinio gelmėn skandinanti dėmė. Visgi iš juodų linijų ir dėmėmis virstančių jų kombinacijų R. Gaižauskaitė formuoja struktūriškai vienalytes, priešybių principu sukonstruotas kompozicijas, kuriose į harmoningą visumą susijungia jausmas ir protas, spontaniškumas ir analizė.

Iš kitų parodos dalyvių R. Grikšaitė išsiskiria tuo, kad atstovauja jaunesnei menininkų kartai ir šiuo metu gyvena Olandijoje. Tačiau su kolegomis ją sieja bendrosios pasaulėžiūrinės vertybės. R. Grikšaitė – tapytoja romantikė. Menininkės romantizmas slypi ne tik harmoningoje plastine prasme tapyboje (kurioje lygiaverčiai ir laisvai disponuojama linija ir dėme, ryškiomis ir achromatinėmis spalvomis), bet ir idėjų pasaulyje. R.Grikšaitė kuria romantinių vizijų kupiną pasaulį, kuriame blogis slepiasi nieko nenutuokiančiam gėriui už nugaros, o šis naiviai tiki ir svajoja. Romantike menininkę galima pavadinti dar it dėl to, kad didžioji dalis jos pačios surežisuotų visgi baigiasi laimingai – piktą linkinčias jėgas nugali šviesiosios.

A. Kašauskas – tapytojas monumentalistas. Ir ne tik todėl, kad freskos-mozaikos mokslus jis yra baigęs tuometiniame Lietuvos dailės institute. Jo tapybinė kalba (kadangi ilgus metus išpažįsta būtent tokią) pasižymi renesansinėms freskoms būdingu monumentalumu, apibendrintomis formomis, tvirtu kontūriniu piešiniu. A. Kašausko tapybos veikėjai – žmonės ir kraštovaizdžiai. Moterys (melancholiškos ar tiesiog svajingai susimąsčiusios) veikia (sėdi, stovi, guli) tyliuose interjeruose. Kraštovaizdžiai pozuoja kulisiškai sustingusiais medžiais ar jų guotais, vandens telkiniais, architektūriniais objektais. Tapyboje A.Kašauskas siekia įprasminti amžinybę, ramią, beveik sustojusią laiko tėkmę, kurioje išryškėja tikrosios vertybės ir normos.

A. Pakalka – ryškių spalvų harmonizavimo specialistas. Tapydamas klasikinius peizažus ir natiurmortus (kuriuose piešinys redukuotas į geometrinę figūrą) jis naudoja ryškias, kartais savo ryškumu beveik spengiančias spalvas. Iš jų, kaip chromatiniame kaleidoskope, sudėlioja vitražiškai švytinčias, spalviškai viena kitą papildančias kompozicijas. Įprastas dailininko tapybos objektas – Lietuvos periferijos miesteliai, architektūriniai objektai, savo esybe koduojantys tautos ir jos kultūros istoriją. Juos apibendrindamas ir apšviesdamas nežemiška spalva, A. Pakalka suteikia universalumo pojūtį. Tokiu būdu konkreti bažnyčia ar tiltas virsta bendrybių įsikūnijimais ar net abstrakčiais ženklais.

R. Žebenką, kaip ir jo kolegą A. Kašauską, taip pat galima pavadinti monumentalistu (ir ne tik dėl tų pačių objektyvių priežasčių – kadaise baigtų išsamių sieninės tapybos studijos toje pačioje Alma mater). R. Žebenkos kompozicijos ir piešinys aiškūs ir konstruktyvūs, paremti nepriekaištingai įvaldytu akademiniu piešiniu bei klasikinėmis komponavimo taisyklėmis. Būdamas piešėjų bei komponuotoju virtuozu, R. Žebenka kuria sudėtingas kompozicijas. Sudėtingas – plastine prasme. Dailininko paveikslai yra savotiški piešėjo uždaviniai – rebusai ar galvosūkiai, kuriuos jis pats sau sąmoningai užduoda (bandydamas kuo sudėtingiau perteikti vienos ar kelių figūrų rakursus, jų padėtis erdvėje) ir sėkmingai išsprendžia, paversdamas išoriškai lengvabūdišku žaidimu ar pramoga.

Parodoje žiūrovams suteikiama galimybė susipažinti su dailininkų iš Lietuvos kūryba ir pamatyti pačias stipriausias jos puses, pasižyminčias kolorizmo kaip savaiminės vertybės akcentavimu, tvirtu, gerai įvaldytu piešiniu, meistriškomis kompozicijomis ir iki šiol gyvybingu tikėjimu išganančiomis dailės galiomis.

Vidas Poškus