Tarptautinėje kultūros erdvėje Lietuva pirmiausia garsėja savo teatro režisieriais, kurių simbolinis stilius jau ne vieną kritiką paskatino kalbėti apie Lietuvos režisūros mokyklą. Simbolizmas, konceptualumas, polinkis į minimalistines priemones ženklina ir kitų sričių šiuolaikiniuose kultūros forumuose Lietuvą atstovaujančių profesionalių kūrėjų darbus.

Pačioje Lietuvoje kultūros panorama daug prieštaringesnė, o požiūris į tai, kokie kultūriniai reiškiniai turėtų atstovauti šalį toli gražu nėra vienareikšmiškas. Pastaruoju metu labai aštrios kritikos sulaukia Lietuvos kultūros įvaizdis, kurtas per daugiau nei dešimtmetį. Tokių ginčų priežastis - dabartinei Lietuvos kultūrai būdingas vidinis prieštaringumas ir net konfliktiškumas, kylantis iš sudėtingų oficialios Lietuvos kultūros vingių XX amžiuje.

Jauna tautinė Lietuvos valstybė, susikūrusi 1918 metais, savo tapatybę konstravo valstietiškos kultūros pagrindu. Valstietišką kultūrą, kaip etniškumo lobyną, XIX amžiuje iškėlė tautinio atgimimo sąjūdis. Valstiečių kultūra tapatinta su tautine kultūra. Todėl beveik visa XX a. pirmos pusės Lietuvos kultūra vienaip ar kitaip eksploatavo ir interpretavo valstietiškosios kultūros elementus. Tam palankus buvo ir XX a. pirmos pusės modernizmo domėjimasis primityvistinėmis, egzotiškomis, pirmapradėmis kultūromis. Daugelis Lietuvos meno kūrėjų modernizmo impulsus derino su „liaudiškos“ ar „tautinės“ kultūros parafrazavimu, tokiu būdu ne iki galo atsiribodami nuo oficialiosios kultūros.

Lietuvą 1940 metais okupavusios Tarybų Sąjungos oficialioje kultūroje nacionalumas arba tautiškumas nebuvo toleruojami, tačiau oficialios tarybinės ideologijos reikalavimas kultūrai būti „tarybine turiniu ir liaudiška savo forma“ paliko tam tikrą nišą valstietiškos, etninės kultūros eksploatavimui. Savotišku tarybinės kultūros fenomenu buvo mėgėjiškos kultūros puoselėjimas, grįstas deklaruojamu kultūros liaudiškumo siekiu.

Tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje būtent valstietiškoji kultūra ir jos interpretavimas tapo priebėga ir tautinės, ir modernios kultūros elementams.

Radikalus sovietinės kultūros priešiškumas modernizmui vertė kultūros kūrėjus formos ieškojimus maskuoti „liaudies“ kultūros interpretavimu. Taip pat ir nacionalumo gynėjai bei šalininkai būtent „liaudies“ kultūroje matė galimybę atsilaikyti prieš niveliuojančią oficiozinę sovietinę kultūrą. Tokiu būdu tarybiniais metais valstietiškos kultūros presitižas dar labiau iškilo.

Sovietinės ideologijos priešiškumas krikščionybei bei siekis nuvertinti Sovietų sąjungos tautų valstybingumą skatino liaudies kultūroje ieškoti pagoniško turinio, etniškumą ir tautiškumą tapatinti su ikiistorine Lietuvos kultūra. Išeivijoje gyvenusių semiotiko Algirdo Greimo ir archeologės Marijos Gimbutienės darbai, skirti Lietuvos pagonybės rekonstravimui ir interpretavimui, susilaukė Lietuvoje didžiulio populiarumo ir itin sustiprino požiūrį į valstietišką kultūrą, kaip laikui nepavaldžią, pirmaprades nacionalumo formas saugojančią nacionalinės kultūros talpyklą.

Tuo pat metu Lietuvos kultūroje, nors ribotai ir tarpiškai, atsispindėjo ir modernios Vakarų kultūros procesai. Dailės istorikai šį reiškinį yra pavadinę „tyliuoju modernizmu“. Režisieriai, dailininkai, muzikai, architektai, poetai balansavo ant ideologinės kontrolės ribos ir pristatyti viešumai savo nuosaikesnius formalius ieškojimus, pamažu plėsdami oficialiai priimtino ribas.

Labai menkai Lietuvos kultūroje integruotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas. Jo tyrinėjimas ir interpretavimas realiai prasidėjo tik po 1990 metų, tad istorinė Lietuvos kultūra teužima menką dalį šiuolaikinėje Lietuvos kultūros gyvenimo panoramoje.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę valstybė deklaravo kultūros ir kūrybos laisvę. Tačiau netrukus gana aštriai iškilo naujos oficialiosios kultūros klausimas. Iš tarybinio diktato rėmų išsiveržę Lietuvos kultūros kūrėjai nuėjo labai skirtingais keliais. Dalis jų gana greitai įsijungė į tarptautinius kultūros tinklus. Kitiems naujausios kultūrinės tendencijos, globali kultūros rinka pasirodė nepriimtini ir net priešiški. Kovos dėl oficialiosios kultūros dalimi galima laikyti etninės kultūros rėmimo nuostatas, įtvirtintas Lietuvos įstatymais bei nuolat atsinaujinančius reikalavimus valstybės paramą skirti tik toms kultūros formoms, kurios pasižymi aiškiu lietuviškumu.

Tuo pat metu į Lietuvos kultūros lauką įsiveržė populiarioji, pramogų kultūra. Orientuodamasi į pelną ši kultūra pabrėžtinai purtosi bet kokio estetinio vertinimo, neretai prisidengdama savo demokratiškumu, artumu liaudies, masių skoniui.

Taigi šiuo metu Lietuvos kultūroje smarkiai konkuruoja ir konfliktuoja trys labiausiai išsiskiriančios kultūrinės tendencijos – masinė komercinė kultūra, retrospektyvios etniškumo paieškos siekiančios oficialaus kultūrinio statuso ir individualistiniai kūrybiniai ieškojimai, kuriuose galima rasti ir etninės kultūros ar bent jos mitų apmąstymų.

Dr. Irena Vaišvilaitė