Užsiregistruokite naujienlaiškiui:
Rūtos Šepetys knyga apie tremtį: sėkmės istorijos paslaptis
Šiųmetės 13-tosios Vilniaus knygų mugės garbės viešnia buvo Rūta Šepetys, parašiusi knygą apie tremtį „Tarp pilkų debesų“ („Between Shades of Gray“, Philomel Books, New York, 2011), kuri jau išversta į 26 pasaulio kalbas ir išleista 29 šalyse. Tenesio valstijoje gyvenanti autorė į Vilnių atvyko kartu su savo redaktore Tamra Tuller.
Kaip Jūs abi susipažinote?
Tamra Tuller: Aš sutikau Rūtą, kai „Philomel Books“, kuri yra „Penguin“ leidyklos dalis, leidėjas Michaelis Greenas perskaitė Rūtos rankraščius, kurie jam labai patiko ir jis nupirko juos leidyklai. Jis paskyrė mane būti Rūtos redaktore. Ir nuo tada mes dirbame kartu.
Kokia, Jūsų nuomone, yra šios knygos sėkmės istorijos priežastis?
T.T.: Manau, yra daug priežasčių. Visų pirma, Rūta parašė gražią knygą, dėmesį prikaustančią istoriją. Svarbią istoriją, kuri nebūtų tokia, jei ji nebūtų gera rašytoja, nors turi finansininkės išsilavinimą ir dirba muzikos vadybos srityje. Bet knygos sėkmei Amerikoje ir tarptautiniu mastu daug lėmė tai, kad joje pasakojama apie tai, ko daugelis žmonių visiškai nežino. Ji pasakoja taip įdomiai, kad žmonės susilieja su istorija, su personažais, išgyvena ją virpėdami.
Manote, kad svarbu tai, kad stinga informacijos apie Rytų Europos istoriją?
T. T.: Aš galiu kalbėti apie JAV: šios temos nemokoma istorijos pamokose. Kai aš pirmą kartą perskaičiau knygą, buvau sukrėsta man nežinomų įvykių. Pabendravus su labai išsilavinusiais žmonėmis profesionalais patyriau, kad jie taip pat nieko nežino apie šią istorijos dalį. Žmonės nustemba, jie trokšta informacijos ir žinių.
Ar nemanote, kad Jums lengviau analizuoti istoriją turint tam tikrą distanciją su ja?
Rūta Šepetys: Aš turiu distanciją su istorija, nes aš nepatyriau viso to, be to, praėjo daug metų. Tačiau išgyvenusiųjų, kuriuos aš apklausiau, patirtis vis dar labai gyva ir reali. Man pasakoję žmonės kalbėjo labai detaliai – aš viską įsivaizdavau kaip ten pabuvusi. Atrodė, kad viskas vyksta šiandien. Jie kalbėjo taip jausmingai, verkdami. Taigi nors viskas vyko praeityje, man įvykiai atrodė kaip dabartis.
Ar Jūs tikrai rašėte knygą važiuodama automobiliu ir įrašinėdama tekstą į diktofoną?
R. Š.: Tai tiesa. Kai dirbu, rašyti negaliu. Kai esu viena ir aplink ramu, aš girdžiu pasakojimą galvoje. Ypač personažų dialogus. Turiu garso įrašymo aparatūrą savo mašinoje ir išgirdusi personažų pokalbius, jaučiuosi tarsi veikdama kaip jie. Tai šiek tiek baugina. Kartais baisu girdėti balsus galvoje.
Ar nemanote, kad Jūsų knygos sklaidos vadyba taip pat buvo labai sėkminga?
R. Š.: Manau, galime atsakyti abi, ir Tamra, ir aš. Knygos vadyba buvo nuostabi. Leidyklos žmonės taip atidžiai viską planavo ištisus kelis metus. Jie padėjo pakoreguoti knygą, po to ją nupirko, suplanavo, kaip ją pristatys, ką jie su ja darys. Tai neįvyko staiga ir greitai: tai vyko ištisus kelerius metus.
T. T.: Suvokę knygos vertę, supratome, kad su ja reikia elgtis ypatingai. Tai nėra paprastas romanas, jis susijęs su istorija. Todėl elgėmės atitinkamai. Turėjome puikią marketingo komandą. Mes nieko niekam nesakėme, kol rankraštis nebuvo tobulas. Tuomet pristatėme kelis skyrius kaip „masalą“, kad supažindintume su išskirtiniu turiniu. Po to pristatėme pačią knygą.
Ką jūs galite patarti lietuvių leidėjams nepaisant skirtumų tarp didelės ir mažos šalies?
R. Š.: Lietuvių autoriai, su kuriais aš susitikau, trokšta, kad jų knygos būtų išverstos. Lietuvos žmonės ir būdami Sovietų Sąjungoje išreikšdavo save per literatūrą, poeziją, meną. Lietuviai yra labai aistringi ir tai, ką jie nori pasakyti, išjaučia širdimi. Labai norėčiau visa tai perskaityti – ar tai būtų memuarai, ar grožinė literatūra, ar poezija. Taigi, man reikia išmokti lietuvių kalbą.
T. T.: Reikia, kad dirbtų kuo didesnė komanda. Reikia versti į kuo įmanoma daugiau kalbų. Lankytis mugėse bei kituose tarptautiniuose knygų festivaliuose. Dalyvauti Bolonijos, Frankfurto mugėse. Kalbėtis su kuo daugiau įvairių kompanijų. Reikia stengtis, kad knyga patektų pas kuo daugiau skaitytojų.
R. Š.: Vilniaus knygų mugė – pirma lietuviška mugė, kurioje dalyvauju. Buvau Bolonijoje (Italija), Amsterdame (Olandija). Gegužę vykstu į didelę knygų mugę Turine (Italija). Taip lėtai judu savo keliu per muges.
Kaip patinka ši Vilniaus knygų mugė?
R. Š.: Čia gražu. Mugė atrodo labai išsami, plati. Čia vyksta tiek daug renginių, yra taip daug ką pamatyti. Pribloškė lietuviškų knygų leidybos kokybė. Paskutinį kartą Lietuvoje lankiausi lapkritį ir štai aš vėl grįžau. Esu buvusi čia 4–5 kartus ir labai myliu Lietuvą. Norėčiau atvykti čia vasarą su vyru ir mėnesį kitą rašyti čia.
T. T.: Man didelė garbė čia lankytis. Esu labai dėkinga už galimybę čia būti, vaikščioti, stebėti. Įgijau čia neįkainojamos patirties.
Kalbėjosi Birutė Pankūnaitė
Rūta Šepetys ir Tamra Tuller
Rūta Šepetys ir Tamra Tuller