Užsiregistruokite naujienlaiškiui:
Pavasarį Vilnių vėl užlies Balio Dvariono jaunųjų atlikėjų konkurso muzika
Balandžio 29 – gegužės 5 dienomis Vilniuje vyks IX-asis tarptautinis Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursas. Jis priklauso EMCY (European Union of Music Competition for Youth) federacijai. Apie konkurso ištakas, tradicijas ir perspektyvas kalbamės su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi, daktaru, vienu iš konkurso iniciatorių, smuikininkų vertinimo komisijos pirmininku Jurgiu Dvarionu.
Gal galite prisiminti pačią konkurso pradžią: kas jį inicijavo?
Pradžią turbūt galima būtų kildinti iš paties Balio Dvariono. Vienas jo pačių gražiausių sumanymų gyvenimo pabaigoje buvo aplankyti visas Lietuvos vaikų muzikos mokyklas. Tuo laiku muzikos mokyklų buvo virš šimto. Jis su savo autoriniais koncertais, skambinimu fortepijonu, talkinamas ir kitų atlikėjų jau buvo pradėjęs šią idėją įgyvendinti. Buvo apvažiuota labai daug. Deja, nelemta liga ir gyvenimo pabaiga sukliudė viską atlikti iki galo. Sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. 1974 m., kai jau nesant gyvam buvo švenčiamas Balio Dvariono 70 metų jubiliejus, kilo idėja pagerbiant kompozitorių įsteigti jo vardo konkursą.
Iniciatoriais buvo Balio ir Aldonos Dvarionų mokiniai kompozitorius, pianistas Julius Andrejevas ir pianistas, pedagogas Aleksandras Jurgelionis. Jie, tuometinės Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos mokytojai, įtikino ir užkrėtė šiuo sumanymu vadovybę, kuri, kaip tuomet sakydavo, „pramušė“ ideologijos normų suvaržymus ir draudimus. Ir žydinčio pavasario rytą sidabrine Beatričės Grincevičiūtės dainuojama „Žvaigždute“ prasidėjo pirmasis B. Dvariono respublikinis jaunųjų pianistų konkursas. Jis turėjo didelį pasisekimą, vertinimo komisijai vadovavo viena žymiausių pasaulio pianisčių, artima Balio Dvariono bičiulė Tatjana Nikolajeva. Buvo atrasta labai daug muzikai gabių vaikų ir iš centrinių miestų, ir iš tolimų provincijos miestelių. Buvo nutarta konkursą rengti kas du-tris metus slankiojančiu grafiku, kad kiekvienąkart konkursas sutaptu su kompozitoriaus gimimo metais arba mirties data. Taip buvo galima pagerbti kūrėją ir jaunųjų atlikėjų muzikavimu pratęsti jo gražų sumanymą: dabar jau nebe kompozitorius ateina pas vaikus, bet vaikai, atlikdami jo kūrinius, prisimena kompozitorių ir pagerbia Didįjį muziką.
Neužilgo buvo pasiūlyta nesiriboti vien fortepijonine muzika, bet pakviesti į konkursą ir smuikininkus. Juolab, kad į tarptautinį pripažinimą lietuvišką muziką pakylėjo būtent Balio Dvariono koncertas smuikui h-moll, kuris savo metu, o ir vėliau tapo reikšmingu įvykiu mūsų mene ir daug prisidėjo išsaugojant mūsų kultūros tautinę savastį. Netrukus prie respublikinio konkurso prisijungė ir kitų specialybių stygininkai: violončelininkai, altininkai, kontrabosininkai, o šiais metais skambėjo net ir kanklės, arfos. Taip konkurso rėmai prasiplėtė ir specialybių atžvilgiu. Tačiau tarptautiniame konkurse pagrindu liko fortepijoninė ir smuiko kūryba, nes joje geriausiai atsiskleidė kūrėjo talentas bei meninė individualybė.
Respublikinis Balio Dvariono konkursas buvo labai neilgai. Neužilgo jame panūdo dalyvauti ir kitų Sovietų Sąjungos respublikų atstovai: gruzinai, armėnai, uzbekai, jau nekalbant apie mūsų kaimynus latvius, baltarusius, estus. Netruko nė dešimties metų, kai konkursas de facto jau tapo tarptautinis. Tačiau oficialiai tarptautinį statusą šis renginys įgavo tik 1989 m. Tuomet tik ką susikūrusi Lietuvos muzikų draugija suorganizavo pirmąjį tarptautinį Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursą (The 1st International Balys Dvarionas Competition for Young Pianists and Violinists). Nuo tų atmintinų metų , nežiūrint banguoto mūsų atsikūrusios valstybės gyvenimo, kartais net ir kritiškų situacijų, jaunųjų atlikėjų konkursas įvykdavo. Valstybė visad pajėgdavo atrasti lėšų tam, kad gal ir labai kukliai, bet ši tradicija būtų išlaikyta.
Atvirai tariant, pirmieji konkursai įvyko vien entuziazmo dėka. Su didžiausia pagarba galiu prisiminti ir padėkoti vertinimo komisijos nariams, kurie dalyvavo komisijos darbe be jokio atlygio. Norėčiau padėkoti visiems dalyviams, tėveliams, mokytojams, kurie tikrai iš idealistinių paskatų auklėti naujus talentus, skatinti jų meninį išprusimą, populiarinti Balio Dvariono kūrybą dalyvavo konkurse. Tai buvo labai brangūs dalykai, nes atvažiuodavo žmonės kartais iš labai tolimų kraštų.
Ar išspręstos liko visos finansinės, ekonominės problemos?
Gal dalinai taip, kadangi konkursas vis tiek vyksta. Kita vertus, gaila, kad taip ir liko nerealizuotas sumanymas, kad keturi konkursai, kurie yra įtraukti į valstybės remiamų konkursų sąrašus, nėra dar visiškai finansuojami atskira biudžeto eilute. O tie keturi renginiai – tai mūsų klasikų M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, mūsų žymaus kompozitoriaus ir pianisto S. Vainiūno bei Vilniuje gimusio pasaulinio garso smuikininko J. Heifetzo konkursai. Dabar jie finansuojami iš Kultūros rėmimo fondo skirtų lėšų ir nusineša labai didelę dalį pinigų, kuriuos būtų galima panaudoti žmonių meninei iniciatyvai reikštis. Ta nelemta krizė sustabdė taip puikiai prieš kokius 10 metų pradėtą naują finansavimo tipą. Noriu tikėti, kad bus atrastas optimalus, visus patenkinantis sprendimas. Reikia tik kantriai laukti ir stengtis pratęsti žymiai sunkesniais laikais pradėtus darbus.
Kultūra gyva ne vien šiandienine mūsų kūrybine iniciatyva. Vienas svarbiausių kultūros dalykų yra jos gilios meninės, muzikinės tradicijos. Būtent ta tradicijų gelmė turbūt ir yra tas pamatas, kurio dėka gali augti nepaprastai gražus ir taip reikalingas kultūros medis.
Kuo išsiskiria šiemetinis konkursas?
Šių metų konkursas yra labai įdomus tuo, kad tiek daug dalyvių dar nesame turėję. Jų bus apie 100. Konkursas vyksta trejose amžiaus grupėse. Dalyvauja visų klausytojų ažiotažą sukeliantys maži smuikininkai ir pianistai, sukuriantys nepakartojamą įspūdį: 6-7 metų vaikas išėjęs sugroja taip, kad net suaugęs gali pasitempti. Bet muzikuos ir 19-20 metų jaunuoliai, kurie jau yra pelnę labai rimtus laimėjimus kituose prestižiniuose konkursuose. Turi atvažiuoti labai gabi smuikininkė iš Pietų Korėjos, kuri prieš keletą metų tapo P. Čaikovskio jaunųjų atlikėjų konkurso nugalėtoja. Galiu pasidžiaugti, kad įvykusių konkursų laureatai šiuo metu jau yra pasaulyje pripažintais muzikais. Būna taip malonu, kai nuvažiuoji pakviestas į kokią svečią šalį dalyvauti vertinimo komisijos darbe ar papuolęs į koncertą sklaidai programos anotaciją ir atrandi, kad atlikėjas yra dalyvavęs tarptautiniame Balio Dvariono konkurse ar net jį laimėjęs. Tai svarbu kaip mūsų kultūros sklaidos faktas, tikrai derama jos reprezentacija.
Man atrodo, kad mes visomis savo pastangomis turime padaryti viską, kad mūsų kraštas, neseniai atsikūrusi valstybė išsaugotų nevienadienes, tęstines, išliekamas, laiko patikrintas tradicijas. O laikas yra pats griežčiausias teisėjas, nes jis atmeta tai, kas yra nevertinga ir praeinama, išsaugodamas tai, kuo mes galime kvėpuoti šiame pasaulyje.
Minėjote jaunuosius atlikėjus. Gal galite pažvelgti į konkursus vaiko arba jaunuolio akimis? Kas tai yra atlikėjo gyvenime?
Konkursas visų pirma yra nepaprastas stimulas. Kai vaikas sužino, kad jis gali ruoštis ir dalyvauti viename ar kitame panašaus pobūdžio renginyje, jam tai įkvepia entuziazmo ir suteikia didžiulį kūrybinį stimulą kasdieniniam ir kartais rutina virstančiam darbui. Kiekvienas meistriškumas, kiekvienas menas reikalauja nemažai laiko nušlifuoti vieną ar kitą detalę – materialią arba muzikinio kūrinio taktą – norint atlikti ją tobulai. Konkursas tikrai labai paskatina ir suteikia jaunam žmogui energijos. Profesinė branda yra akivaizdi visiems, kurie laimi konkursą ar nepasiekia aukščiausio įvertinimo. Jei prisiminsime olimpinį devizą, tai konkurse svarbu dalyvauti. Nebūtina vien laimėti. Nors laimėjimo vaisius yra neapsakomai saldus.
Ką dar duoda konkursas? Jis labai suintensyvina mokymosi procesą. Vien tik ruoštis konkursams neįmanoma, nes tai išsunkia ir vaiką, ir pedagogą. Derinti dalyvavimus konkursuose su ramiu auklėjimo darbu būtina. Bet konkursas kaip pagreitinto brendimo, meninio vystymosi stimulas, yra labai svarbus. Mums, lietuviams, tai yra labai reikalinga, nes mes – vėlyvo brendimo žmonės. Konkursas galutinai subrandina jauno žmogaus sieloje pasiryžimą tapti menininku ir visą gyvenimą siekti to išsvajoto idealo.
Ką jums asmeniškai reiškia jūsų tėvo vardu pavadintas konkursas?
Man asmeniškai šis konkursas yra labai svarbus. Visų pirma todėl, kad jo dėka mes Lietuvoje apžvelgiame pačius atokiausius mūsų nediduko krašto kampelius, pastebime kiekvieną muzikai gabų vaiką. Viena pačių gražiausių Balio Dvariono sentencijų, kurią radau užrašytą ant mažučio popieriaus lapelio, buvo palinkėjimas: „Mylėkite muziką. Muzika – kaip ir saulė, žmogų sušildo ir apšviečia“. Konkursas brangus ir unikalus Lietuvos padangėje dar ir todėl, kad jis apima svarbiausius žmogaus tapsmo laikotarpius nuo ankstyvos vaikystės iki jaunystės brandos: jame dalyvauja atlikėjai nuo 5-6 iki 20 metų. Jis svarbus todėl, kad galime parodyti pasauliui, ką mes galime, o pasaulis pasirodo mums. Galime pasitarti su kolegomis muzikantais iš kitų pasaulio šalių.
O kaip neprisiminti unikalaus sviesios atminties grafiko Rimtauto Gibavičiaus sumanymo apdovanoti konkurso nugalėtojus savo autoriniais lakštais? Tą jo taurią idėją netruko paremti savo darbų atspaudais nepamirštamieji V. Kalinauskas, M. Vilutis, D. Plikionytė-Bružienė, E. Kriaučiūnaitė, V. Kalinauskaitė, tapytomis drobėmis J. Korzeniowsky, B. Uogintas ir kiti. Taip konkursas praaugęs savo rėmus, tapo skatinančiu kūrybą menininkų sąjūdžiu. Iniciatyvomis praturtinta šio renginio praeitis yra unikali, kadangi prie ištakų stovėjo ne tik muzikai, bet ir žymiai platesni menininkų sluoksniai.
Konkursas reikšmingas dar ir mūsų lietuviškos muzikos, kultūros pristatymui, prestižui pasaulyje ir lietuvių profesionaliosios muzikos pasiekimams. Kaip mums sekasi, kaip mes atrodome, kaip dirba mūsų pedagogai? Ar mums pavyksta įgyvendinti labai išaugusius ir tebeaugančius ruošimo standartus? Ar mes jau atsiliekame? Tai labai svarbus egzaminas, kurį kiekvieną kartą laikome stebint žymiausiems muzikos pasaulio autoritetams.
Man šis konkursas ypatingai brangus. Kiekviena kartą išgirdęs tėčio muziką, atliekamą jaunų ar tik į muzikos pasaulį bežengiančių vaikų rankomis, susijaudinu. Žiūrėdamas į juos prisimenu tą savo laimingą vaikystes tarpsnį, kai nuo ankstyvo ryto galėdavau girdėti gimstančios Muzikos garsus, sklindančius iš darbo kabineto. Tai gal yra prarasto laiko ieškojimas, o gal ir kiekvienos dienos naujas atradimas? Atradimas todėl, kad atrandame naujus talentus, atradimas todėl, kad Balio Dvariono kūriniai kiekvieno jauno pianisto ar smuikininko atliekami suskamba šiek tiek kitaip. Tai skatina visą laiką išlikti kūrybiškais, atsiplėšti nuo kasdienės rutinos ir vaidų šurmuliavimo ir gyventi, ir būti Mene.
Ačiū už pokalbį.
Daugiau informacijos: www.ipmc.lt.
Tarptautinių kultūros programų centro informacija